Karaokė (japoniškai: kara – „tuščias“, ōkesutora  – „orkestras”) yra interaktyvi pramoga, kai mėgėjai dainininkai dainuoja pagal melodiją  (ir/arba muzikinį vaizdo įrašą), naudodami mikrofoną  ir kitą reikiamą įrangą. Paprastai karaokei pasirenkama žinoma pop daina be pagrindinio vokalo. Dainos žodžiai dažniausiai rodomi vaizdo ekrane - judantys simboliai, besikeičiančios spalvos ir vaizdai padeda dainininkui.

Muzikinių įrašų be pagrindinio vokalo sukūrimo idėja vystėsi nuo pačių įrašų atsiradimo. Mėgėjai ir profesionalūs atlikėjai naudodavo „karaokė“ įrašus, nes įrašyti orkestrą ar grupę neapsimokėjo techniškai ir finansiškai.

Nuo 1961-1966 metų amerikiečių televizijos kanalas NBC transliavo karaoke principu parengtas laidas „Dainuok su Miču“ („Sing along with Mitch“). Jų metu choro atliekamų dainų žodžiai žiūrovams buvo rodomi televizoriaus ekrano apačioje.

Vis dar ginčijamasi, kas išrado žodį karaokė. Manoma, kad 1971 metais karaokės tipo įrangą sukūrė japonų muzikantas Daisuke Inoue Japonijos mieste Kobėje. 9-ame dešimtmetyje išpopuliarėjusi Japonijoje karaokė pasklido po Rytų ir Pietryčių Aziją.

Muzikinės pramogos buvo įprastas dalykas japonų vakarienėse ir vakarėliuose. Japonų būgnininkas D. Inoue iš savo nuolatinių klausytojų gavo prašymą įrašyti jiems savo pasirodymus, kad šie galėtų dainuoti komandiruotėse. Pastebėjęs potencialią verslo idėją, D. Inoue pagamino garso įrašymo aparatą, kuris grojo dainą už 100-o jenų monetą (~ 2,5 lito).

Užuot pardavinėjas savo karaokė mašinas, D. Inoue jas nuomojo, kad parduotuvės neturėtų pirkti naujų dainų. Kadangi įrašams trūko tikram pasirodymui būdingos gyvos atmosferos ir 1980-aisiais dveji priešpiečiai paprastai kainuodavo 500 jenų (12,5 lito), ši pramoga buvo pripažinta madinga, bet brangia užgaida. Pradžioje karaokė aparatai buvo statomi restoranuose ir viešbučių kambariuose, vėliau išpopuliarėjo specialūs kambariukai su karaokė įranga. 2004 metais D. Inoue buvo apdovanotas „Ig Nobelio“ (tai tikrosios Nobelio premijos parodija) premija „už karaokė išradimą, kuriuo žmonėms pasiūlytas visiškai naują būdas, kaip išmokti toleruoti vienas kitą“.

D. Inoue niekada nesivargino patentuoti savo išradimo, prarasdamas progą tapti vienu turtingiausių Japonijos žmogumi. Filipinietis Roberto del Rosario, kuris išvystė „dainavimo kartu“ sistemą 1975 metais ir patentavo ją 9-tame dešimtmetyje, pavadinęs „Minus-Vienas“(„Minus-One“). Taigi jam priklauso karaokė aparato patentas. Filipiniečiai platino „Minus-Vienas“ muziką visur, kur tik patys vyko, keletas iš jų net nuvyko linksminti japonų. Japonų kompaniją teigė išradusi šią sistemą, todėl R. Del Rosario patentas buvo svarstomas teisme 1983 ir 1986 m., dešimtmetį po to, kai manoma, jog aparatas buvo išrastas.

Karaokė greitai išplito po likusią Azijos dalį, taip pat Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Kanadą, Australiją ir kitas Vakarų šalis. Netrukus išplito namų karaokė aparatai, bet jie nebuvo tokie populiarūs JAV ir Kanados rinkose. Kūrėjams ėmus nuogąstauti dėl šios problemos, karaokė aparatai imti pardavinėti ne vien kaip karaokė įrenginiai, bet kaip namų kino teatro sistemos, pakeliančios televizijos žiūrėjimo kokybę iki kino teatro lygio. Namų kino sistema suklestėjo, praplėsdama karaokė suvokimą ir funkcijas.

Kadangi atsirado daugiau muzikos, skirtos karaokė aparatams, daugiau verslininkų įžvelgė galimą karaokė naudą ištaigingiems barams ir naktiniams klubams. Tapo įprasta kiekvieną savaitės dieną baruose rengti karaokė pasirodymus naudojantis aukštos klasės garso įranga, šviesos efektais specialiai įrengtos šokių aikštelėse. Dainų tekstai rodomi televizorių ekranuose.

!